Kodėl kiekvienas suomis nori laimėti loterijoje?

Pirmiausia, jau kaip tapo įprasta, keletas faktų apie Suomiją:

Suomijos sostinė – Helsinkis, tai taip pat ir didžiausias šalies miestas.

Pačios Suomijos plotas yra 338 145 km², Suomija yra septinta pagal plotą Europos šalis.

Nors paprastai priskiriama Skandinavijos šalims, ji tik šiaurėje ribojasi su Skandinavijos pusiasaliu.

Suomių kalba yra finougrų kalbų šeimos narė; vienai šios šeimos atšakai priklauso suomių, estų ir keletas kitų kalbų.

Nuo 1923 m. Suomijoje įteisinta visiška tikėjimo laisvė.

Šalies valiuta – euras.

Šį kartą Jums linkėjimus iš snieguotos Suomijos siunčia Virve:

“Kaip ir kiekviena šalis Suomija turi kažką savito ir ypatingo. Mano Erasmus semestras man padėjo suprasti, kad mano šalis tikrai nuostabi. Nors daugeliui Suomija asocijuojasi tik su sniegu ir sauna, tačiau mes taip pat turime nuostabią gamtą, tradicijas, na, ir , žinoma, humoro jausmą. Iš mano sutiktų žmonių daugelis linkę galvoti, jog Suomija tai kaip vargšė sesuo lyginant ją su kaimynėmis Švedija ir Norvegija, toks požiūris kartais pastebimas net ir tarp pačių suomių, tačiau mano nuomone, mes nė kiek nenusiliedžiame savo kaimynėms. Taip, žmonės čia paprasti, tačiau tuo ir ypatingi – savo nuoširdumu ir šeimyniškumu. Savitą humoro jausmą išskirčiau kaip vieną iš kertinių mūsų bruožų ir apačioje jūs rasite puikų to pavyzdį. Tekstas tikrai ironiškas, tačiau paremtas mūsų gyvenimo realijomis."

Suomiškas humoro jausmas ir ne tik….

Taigi, kas ta Suomija?

"Suomija arba ‘Suomi’, kaip ši šalis vadinama gimtaja jų kalba, pavadinimas kilęs iš  veiksmažodžio bartis, čaižyti . Paprastai tariant mums jau nuo pat pradžių buvo nulemta gyventi šaltoje, liūdnoje ir niūrioje pasaulioje vietoje. Ir tegul Jūsų neapgauna pastarieji straipsniai laikraščiuose, “kad Suomija, geriausia šalis pasaulyje”, jie tiesiog parašyti idealistų amerikiečių J.

Suomijoje gyvena apie 5 milijonus žmonių, o šios šalies teritorija yra didesnė nei Jungtinės Karalystės.

Viena didžiausių suomių svajonių – laimėti loterijoje ir išvykti pailsėti į šiltus kraštus.

Suomių kalba

Suomių kalba laikoma viena sunkiausių ir ją išmokti kiekvienam užsieniečiui tikras iššūkis, tačiau mes taip nemanome, juk net mūsų vaikai puikiai ja kalba!

Tačiau nesijaudinkit, dauguma suomių moka dar bent 2 – 3 kitas užsienio kalbas (deja, retai kada viena iš kaimyninių Skandanavijos šalių ar Rusų). Dažniausiai viena iš jų tikrai bus anglų, dėl tam tikrų istorinių priežasčių mes labai mėgstam angliją ir pačius anglus ( 17 amžiuje jie turėjo karinių nesutarimų su Švedija ).

Mūsų kalba turi 158 žodžius apibūdinančius sniegą ir su juo susijusius reiškinius, tačiau žodį ‘prašau’ vartojame retai.

Kaip bebūtų gailą, dainuoti suomiškai tikrai sunku, todėl mes negalime pasigirti turintys tarptautinių žvaigždžių šioje srityje. Žinoma, išskyrus keleta sunkiojo metalo grupių, tačiau jie labiau riaumoja nei dainuoja.

Suomiška kavos gėrimo ceremonija

Svarbiausia gerai perprasti šią kavos gėrimo ceremoniją. Kai jums pasiūloma kavos, Jūs galite įsipilti pieno ar grietinėlės tik tuo atveju, jei esate vaikas. Visi suaugusieji geria tik juodą kavą.

Jei prie kavos mėgaujatės sausainiu ar pyragaičiu visada dalį jo panardinkite į kavą.

Maisto kultūra

Jūs negalite atsisakyti maisto Suomijoje. Galite pabandyti, bet tai nesibaigs gerai.  Jei apsistojote pas suomių šeimą, Jūs tikriausiai neturėsite daug laiko pokalbiams prie stalo, šeimininkų darbas bus prižiūrėti, kad Jūsų lėkštė nebūtų tuščia.

Kavos ceremonija ir užkandžiai prie jos pradedami nuo ankstyvo ryto ir kartojami mažiausiai kelis kartus per dieną.  

Suomijoje ‘kavos pertraukėlė’ nėra vien tik kavos gurkšnojimas, tai reiškia didelį puodelį kavos, sausainius, sumuštinius, pyragėlius ir kitokius užkandžius.

Vienas labiausiai paplitusių saldainių vadinamas “salmiakki” ir turi specifinį sūrų skonį, nes yra padengtas tikra druska. Jei norite užsitarnauti tikro suomio pagarbą, pabandykite suvalgyti šį saldainį nesusiraukę ir paprašykite dar vieno. Dažnam užsieniečiui šis saldainis atrodo kaip pokštas, tačiau mes pripratome prie šio skonio.

Sauna

Suomiai išrado sauna, nepaisant to ką švedai bando įrodyti. Suomiškoje saunoje vanduo ant akmenu pilamas kai šie yra įkaitę iki 150-180 laipsnių.

Žiemos metu suomiai mėgsta išbėgti į kiemą ir voliotis sniege, net jei lauke daugiau nei -25 laipsniai šalčio. Jei prie saunos yra vandens telkinys, ten tikrai bus iškirsta eketė, kad kiekvienas galėtų atsigaivinti vandenyje. "

Jei turite klausimų, pastebėjimų ar komentarų, laukiame jų visų ir prižadame viską perduotite mūsų draugei iš Suomijos - Virvei!

Azijos perlas arba šalis, kurioje neegzistuoja žiema

Kol dar Lietuvoje paskutinius savo nagučius rodo žiema, siūlome Jums pasiskaityti apie kur kas šiltesnę vietą, kurioje šiuo metu gyvena Giedrė Rutkauskaitė.

O pirmiausia keletas faktų apie egzotišką šalį:

Šri Lankos sostinė - Kolombas

Šalies plotas - 65 610 km²

Gyventojų skaičius -  19 576 783

 Klimatas yra jūrinis, visada karštas. Bet patys karščiausi mėnesiai yra kovas ir balandis.

O čia trumpas filmukas apie šią šalį:

Ir Giedrės pasakojimas apie jos gyvenimą ir nuotykius šioje šalyje.

"Šri Lanka. Net ir po 5 mėnesių buvimo saloje vis dar bandau išsiaiškinti, ką šis pavadinimas slepia savyje. Tikro sodraus skonio, milijono kvapų, besišypsančių veidų, nenutylančių automobilių sirenų ir truputėlio magijos šalis. Egzotiškas kokteilis, kurio pakartoti užsisakai dar nepabaigus gerti pirmosios taurės.

Tobula bananų šalis

Šri Lanka, kartais labiau žinoma kaip Ceilonas, nepriklausoma šalis, savo teritorija beveik identiška mūsų tėvynei. Na, tuo tas identiškumas matyt ir baigiasi, nes nei gyventojų gausumu (apie 20 milijonų), tradicijomis, kultūra, gyvenimo būdu ir sąlygomis, o juo labiau klimatu šios šalys nesulyginamos. Pietų Azija, mielieji. Egzotikos čia per akis – pradedant nuo kasdienio transporto ypatumų, baigiant maisto valgymu rankomis. Vis dėlto, šį tą panašaus turime.

Kaip lietuviai jaučiasi, kai juos maišo su rusais? Daugelis iš karto ima taisyti, kad mes nesame Rusijos dalis, o jau per dvidešimt metų gyvuojanti nepriklausoma valstybė su unikalia kalba, sava teritoja, priėjimu prie Baltijos jūros, trimis milijonais gyventojų ir krepšiniu kaip antra religija. Būtent taip jaučiasi šri lankiečiai lyginami su indais (oi, tik nedrįskite jiems pasakyti, kad jų akcentas kaip indų).

Žvelgti į šį kraštą reikia atidžiai. Be abejo, atvykus vos dviem savaitėm paturistauti įspūdžių bus nemažai. Daugelį sužavės kvapą gniaužiantis gamtos grožis, du tūkstančius metų taikos ir karo atlaikęs kultūrinis ir istorinis palikimas, lietuvaičių akių mėlynumo jūra, tropikų karštis ir nenupasakojamo skanumo vaisiai, ypač mano mėgstami bananai ir ananasai. Tokiomis nuostabiomiss emocijomis gyvenau iš aš pirmus dvejus mėnesius. Aiškčiojau kasdien ir nespėjau įkrovinėti fotoaparato baterijos, mintyse registruoti visų nutikimų ir pastebėjimų.

Transportas

Palikus pirmąjį įspūdį nuošaly, prieš akis iškyla kiek žemiškesni, arba visai žemiški, save civiziluotu ir kultūringu žmogumi laikančiam europiečiui savaime suprantami dalykai. Kad ir, pavyzdžiui, transportas. Negaliu jo nepaminėti. Tiesa pasakius, jei galėčiau pakeisti nors vieną dalyką šioje šalyje, be abejonės tai būtų susisiekimas.

Pirmiausia eismo sąlygos. Namiškiams Lietuvoje skundžiausi, kad čia nėra normalaus eismo: niekas nesilaiko taisyklių, iš šalutinio kelio automobiliai drąsiai suka į pagrindinį sustabdydami visą eismą, žmonės įlipa ir išlipa iš autobusų vidury gatvės, dažniausiai įšoka ar iššoka iš jų. Vietiniai tuk-tukai, čia kitaip vadinami triračiais, kaip pašėlę nardo tarp didesnių automašinų. Geras transportas, greitas, tik nelabai pigus, ypač baltam žmogui. Jei nesiderėsi ar parodysi, jog nežinai kainų, būsi apsuktas kaip tik įmanoma – dvigubai, trigubai – ko gero, pagal odos skaistumo laipsnį.

Nenupasakojamas jausmas važiuoti autobusu. Atrodo, kas čia tokio. Vietiniai gal ir pratę, tačiau europos merginoms tai tikras iššūkis. Džiaugiesi, jei išvis pavyksta patekti vidun, nes dažnai jie būna tiesiog perpildyti – dalis žmonių, 5 ar daugiau vaikinų kūnų tiesiog styro iššorinėje autobuso pusėje. Gal ir gerai, bent jau neprakaituoja kaip visi kiti laimingieji, suspėję įsisprausti į savo 10 kvadratinių centimentrų plotelį.

Ir tuo viskas nesibaigia. Įlipi į autobusą, ir tada tarsi per gražiausias muilo operas staiga visi nutyla ir atsisuka į tave. Tuomet tu, tarsi sulėtintam kine pasižiūri į autobuso gilumą ir besperatiškai ieškai nors ir tolimiausio kampelio, kuriame galėtum ištirpti, tačiau vargiai tai pavyksta, žmonės čia paprasti, tad jei jiems įdomu, atsisuks ir žiūrės, negi uždrausi. Gal ir smagu vieną kitą kartą pasijusti žvaigžde, tačiau ištisas 365 dienas mažiausiai du kartus per dieną toks dėmesys nejučia ima varginti ir tada supranti, kodėl televizijos, teatro ar visokio kitokio plauko žvaigždės linkusios vengti masinių susibūrimo vietų, o akis dažnai slepia po varno juodumo akiniais.

Kuo baltesnė, tuo gražesnė

Ne tik nepagalvokite, kad taip rašau norėdama pasipuikuoti. Dieve apsaugok ne. Tačiau čia baltas žmogus, kad ir kaip rasistiškai tai skambėtų, visada bus pastebėtas, palydimas šypsenos, merginos – nesibaigiančių „nice girl“ komentarų ir perdėto mandagumo. Ryte mažiausiai 10 kartų išgirsti „Good morning, miss“, kaimynai išeina į lauką, kad su tavimi pasisveikintų, o vietiniai tuk-tukų vairuotojai vienas po kito stoja siūlydami savo paslaugas intensyviu ir kiek erzinančiai įsakmiu tonu: „Taxi, miss, miss, taxi“. Beptotiškai miela, tad iš pradžių visiems gražiai padėkodavau ir gražiai bandydavau atsakyti, kad mano namai vos už 20 metrų, kuriuos galiu pati paeiti. Gal todėl tie mandagūs atsisakymai tęsdavosi mažų mažiausiai 5 minutes. Dabar mergaitės jau daugiau patyrusios, tad užtenka vos ranką pakelti – ne ačiū!

O taip, dėmesio čia netrūksta. Tik vietiniai ne itin originalūs, vis to paties klausia, tad visa kita kūryba priklauso nuo atsakymų. Važiuojant tuk-tuku jau žinau, kaip pasisuks pokalbis. Pirmiausia vairuotojas paklaus, iš kokios aš šalies. Jei atsakysiu, kad iš Lietuvos, smalsus šri lankietis tiesiog ištars iš pačių plaučių sklindanti „AAAaaaaa“, kuris tik parodo, kad per geografijos pamokas buvo miegota. Kitiems tenka atsakyti tiesiog „Europe“, tačiau vėlgi sulaukti panašaus atsako: „A, Europe, good country!” (liet. “A, Europa, gera šalis!“).

Po pilietybės nustatymo, antras klausimų blokas skirtas išsiaiškinti kliento asmeninio gyvenimo detales. Svarbiausias iš jų – „Are you married?“ (liet. Ar tu ištekėjusi?). Be abejo, kad taip. Tik priklausomai nuo nuotaikos, mano vyras kartais būna lietuvis verslininkas, inžinierius iš Švedijos ar gydytojas iš Ispanijos. Vaikų dar neturime, dar neplanuojame, per jauna šeima. Esame per daug užimti žmonės, mėgaujamės gyvenimu Šri Lankoje ir abu žiūrėsim, kaip seksis čia mums toliau – jei viskas klostysis kaip planuota, galbūt ir pasiliksim čia ilgėliau ar įleisim šaknis. Be to, mano daktarės, renginių organizatorės, turizmo agentės ar verslo konsultantės karjera reikalauja stabilumo ir visiško atsidavimo šiai šaliai. Ką kito gali atsakyti kai vilties kupinos akys klausia: „A, Sri Lanka – good country, no?“ (liet. A Šri Lanka gera šalis, ne?).

Tautos bruožas – ovalus galvos kinkavimas

Vietiniai čia visada šypsosi, nesvarbu, nusiminę, supykęs ar iš tiesų natūraliai išgyvena pozityvias emocijas – šypsena yra nieko nekainuojantis ir dažniausiai naudojamas komunikacijos įrankis. Iš pradžių sutinkamas „Kodėl man šypsaisi?“ nuotaikomis, vėliau šis tautos bruožas tampa toks artimas, kad nejučia pats imi daryti tą patį.

Ceiloniečiai paslaugūs, visada stengiasi pagelbėti, rūpinasi ir linkę padėti. Jie noriai pasakoja apie savo kultūrą, papročius, tikėjimą ir kasdienį gyvenimą. Jei tik paprašysi pagalvos, būtinai stengsis padėti, ypač jei pasiklydai – lyg iš niekur sulėks mažiausiai 5 vyrai ir galais negalais bandys padėti vargšei užsienietei surasti reikiamą kelią. Jų rodoma kryptis ne visada sutampa su tuo, kur tau iš tiesų reikia, tačiau kartais geri norai paperka, tuomet ir pyktis jau nebekyla.

Vos tik čia atvykus vienas didelis skirtumas krenta į akis – maistas čia valgomas dažniausiai rankomis. Sumerki savo dešinę į ryžius, sumaišai juos su įvairiausiais padažais ir prieskonių mišiniu, suformuoji rutuliuką arba geometriškai nebūtinai taisyklingą kauburėlį ir... į burną. Kam tos šakutės, šaukštai, peiliai. Barbariška, sakysit, nehigieniška ir necivilizuota? Na, čia drįsčiau ginčytis. Taip, iš pat pradžių tai atrodo keista, tačiau jau spėjau įsitikinti, kad taip valgomas maistas skanesnis, o jų maisto valgymo įpročiai  unikalūs ir puikiai pritaikomi. Tiesa, norint taip valgyti, riekia pasipraktikuoti. Egzistuoja kelios technikos, kaip suformuoti rutuliuką, kaip jį „prinešti prie burnos“ ir su nykščiu įstumti maistą į burną, kuriai nebelieka nieko kito, kaip tik sukramtyti.

Dar viena keistenybė, kurią reikia pamatyti – galvos lingavimas į šonus, reiškiantis pozityvų atsakymą. Šri lankiečiai, sutikdami su kito žmogaus pasiūlymu ar nuomone, galvos nekinkuoja į viršų ir apačią, daro tai daug išradingiau – galvą sukioja ovaliai. Sunku nupasakoti, tačiau taip pat sunku ir suprasti. Pasiųsk, kad nori, kol perprasi, praeis namaža laiko, tad gavusi tokį atsakymą ne kartą galvojau, ar tai pritarimas, ar priešingos nuomonės atvaizdavimo gestais išraiška.

Šri Lanka garsi ir woodoo praktika, kerais, magija, mitais. Žmonės čia tiki vos ne viskuo, kas jiems yra sakoma, tad vėjo šuorų atidarytos kambario durys daugelio interpretuojamos kaip dvasių apsilankymas ar vaiduoklių sugrįžimas.

Bet po beveik pusės metų buvimo čia vieną supratau – ši šalis – tai neišsemti kerinčios gamtos, kultūros, istorijos ir religojos lobynai. Ir aš tuos lobynus tyrinėjau, kokosų pieną gėriau, burnoj neturėjau. Žiūrėsim, kuo ši visa istorija pasibaigs."

 Tradicinės vestuvės

Šventykloje

 

Štai taip atkeliauja Jūsų laiškai į Šri Lanką

 

Giedrės komanda

 

Giedrė ir jos viršininkas

Dėkojame Giedrei už pasakojimą ir laukiame Jūsų komentarų ir klausimų, kuriuos perduosime Giedrei.

Wei Hu siunčia Jums linkėjimus ir pasakoja apie tradicines kinų šventes, kurias aplankyti galite ir jūs!

Pirmiausia, keletas įdomių faktų apie Kiniją:

Per metus Kinijoje sunaudojamos 45 000 000 000 lazdelių.Tai sudaro apie 1,7 milijono kubinių metrų medienos arba 25 mln medžių kasmet.

200 milijonų žmonių Kinijoje gyvena už mažiau nei vieną dolerį per dieną.Kinijoje didelis skurdas - daug žmonių gyvena už skurdo ribos. Nuo 1981 metų skurdo lygis Kinijoje buvo 64%. Laimei, iki 2004 metų šis skaičius sumažėjo iki 10%.

Ledai ir makaronai atsirado Kinijoje.Šaldytas ryžių ir pieno mišinys buvo išrastas Kinijoje apie 200 m. pr. ME., Jis buvo šiuolaikinių ledų prototipas. Be to, per kasinėjimus Vakarų Kinijoje buvo rastas dubuo su makaronais, kurių amžius yra apie 4000 metų. Daugelis mano, kad tai yra įrodymas, kad makaronai atsirado Kinijoje, o ne Italijoje.

Kinijos Gobi dykuma yra beveik Peru valstybės dydžio ir kasmet didėja po 1 400 kvadratinių mylių.

O štai taip viena gražiausių Kinijos dalių prisistato keliautojams internete:

O taip apie tradicines šventes, kurias savo akimis pamatyti galite ir Jūs pasakoja Wei:

 „ Kinija turi daugybę jau tradicija tapusių švenčių, vienos jų turi ilgą istoriją ir yra apipintos įvariomis legendomis, kitos atsiradusios visai nesenai, tačiau švenčiamos tikrai įspūdingai!

Mes švenčiame Naujuosius metus kartu su kitomis šalimis, tačiau turime ir savą Naujųjų metų šventę, dar žinomą kaip Kinų Naujieji metai ar Pavasario šventė. Pagal mėnulio kalendorių būtent ši diena žymi sausio 1-ąją. Mums tai labai svarbi šventė, kaip Europos ar kitų regionų gyventojams Šv. Kalėdos. Šeimos susirenka kartu prie bendro stalo šventinei vakarienei, vienas svarbiausių patiekalų – specialiu būdu pagaminti kiniški koldūnai, kiti patiekalai gali skirtis priklausomai nuo regiono, kuriame švenčiama ir šeimos tradicijų.

Mirusiųjų pagerbimo diena - senas tradicija turinti pagerbimo šventė, kuri Kinijoje minima jau labai senai. Ji primena lietuviškas Vėlynes, žmonės prisimena anapilin iškeliavusius artimuosiu ir draugus, neša gėles prie jų kapų. Tiksli diena nėra nustatyta, šis pagerbimas vyksta balandžio 4 – 6 dienomis priklausomai nuo kitų švenčių išsidėstymo metuose.

Gegužės šventė paplitusi visame pasaulyje. Kinijoje ji išsiskiria Drakono laivų festivaliu, kuris skiriamas Kinijos patrioto ir poeto Qu Yuan atminimui, kuris gegužės 5-ąją nusižudė Miluo upėje, taip išreikšdamas susirūpinimą šalimi. Šią dieną mes valgome ryžių koldūnus (jie visiškai skiriasi nuo įprastų!) ir organizuojame drakonų laivų lenktynes.

Rudens Vidurio festivalis švenčiamas rugpjūčio 15-ąją (pagal mėnulio kalendorių). Ši diena taip pat žinoma kaip Mėnulio šventė. Tai viena įdomiausių legendų apipinta tradicija. Istorija pasakoja, kad Chang’E, garsaus herojaus HouYi žmona, suvalgė burtą, galinti suteikti jai nemirtingumą, tačiau šis burtas buvo padovanotas jos vyrui kaip atlygis už žmonių išgelbėjimą nuo nepakeliamo karščio. Už šį poelgį Chang’E, buvo ištremta į šalčiausią vietą, mėnulį, amžiams.
Nuo to laiko šią dieną pagerbiamas mėnulis ir jo deivė. Šią dieną žmonės taip pat renkasi šeimoje ir valgo mėnulio pyragus, kurie simbolizuoja susijungimą. Beje, šie pyragai labai skanūs, Jūs turite jų paragauti!

Nacionalinė diena – spalio 1-oji, švenčiama kaip Kinijos Žmonių Respublikos įkūrimo diena (Respublika įkurta 1949 spalio 1-ąją). Ši diena ypač patinka moksleiviams, nes šie gauna savaitę atostogų. Šiai šventei paminėti organizuojami didžiuliai paradai ir kiti renginiai.

Kinijos žmonės šilti ir nuoširdūs, pasirengę Jums padėti, todėl nebijokite klausti ir būkite atviri naujovėms. Prieš keliaudami į bet kurį Kinijos regioną, nepamirškite susirasti šiek tiek informacijos apie jį, nes tai šalis su dugybe savitų tradicijų ir papročių, skaniu maistu ir gamtos bei architektūros stebuklais. Net ir gyvendama Kinijoje pati dar turiu labai daug ką sužinoti apie savo šalį ir dar daug ką joje pamatyti!
Gerų kelionių ir naujų atradimų kasdien!“

Jei turite klausimų ar norite patarimo apie kelionę į Kiniją, viską drąsiai rašykite komentaruose ir mes pažadame viską perduoti Wei.

Gandais ir istorijomis apie vampyrus apaugusi, nuoširdi ir saulėta - Rumunija

Šį pasakojimą noriu pradėti keliais įdomiais faktais apie šią šalį:

Rumunijos sostinė - Bukareštas, kartais dar vadinamas Pietų Paryžiumi

Bukarešte esantys Parlamento rūmai antrasis pagal dydį pastatas pasaulyje, nusileidžiantis tik Pentagonui

Trovantai – tai paslaptingi akmenys, kurie, pasak vietinių Rumunijos gyventojų ir mokslininkų, nuolat auga.

Tansfegerešanas (rum.k. Transfăgărăşan) - tai vienas aukščiausių ir pavojingiausių asfaltuotų kelių Rumunijoje, ir visai pagrįstai tituluojamas vaizdingiausiu keliu Pasaulyje. Trumpas filmukas apie tai kaip šiame kelyje linksminosi pašėlę Aukščiausios pavaros vyrukai

Linksmosios kapinės! Skamba neįprastai, tiesa? Nes viso pasaulio žmonės, atėję aplankyti mirusiųjų, kapinėse būna tylūs ir rimti, elgiasi santūriai, neišgirsi juoko, veiduose nepamatysi šypsenų. Bet „Linksmosios kapinės“ šiaurinėje Rumunijos dalyje laužo šiuos stereotipus. Čia, mažame Sapantos kaimelyje yra įsikūrusios keisčiausios kapinės Europoje, kur žmonės renkasi ne liūdėti ar gedėti, bet švęsti ir linksmintis.

O dabar šiek tiek apie mano kelionę ir įspūdžius:

Vampyrų šalies beieškant…

“Į Rumuniją? Ten gi vieni čigonai, ką tu ten veiksi?“ maždaug taip reguodavo daugelis sužinoję, jog nusprendžiau  praleisti vasarą šioje šalyje. Taip pat prisimintos ir visos istorijos apie vampyrus ir drakulą.  Su draugais net juokaudavom, kad gal ir česnaką jie oro uostuose pardavinėja. Tačiau visos kalbos ir stereotipai, kuriuos girdėjau apie šią šalį ir joje gyvenančius žmones, buvo sugriauti jau pirmosiomis mano viešnagės Rumunijoje dienomis.

Į Rumuniją pirmiausia vykau atlikti savanoriškos stažuotės, kurios metu dirbau mokykloje su 11-12 klasių mokiniais, vėliau stažuotei įsibėgėjus aš ir dar trys mano kolegės gavome dvi savaites atostogų, kurias nusprendėme išnaudoti, kad dar geriau pažintume šią šalį ir čia gyvenančius žmones.

Keliavimo Rumunijoje ypatumai

Kelionės metu aplankėme Kliužą (Cluj), Iašą (Iasi), Piatra Neamt (Piatra Neamț), Timišuarą (Timișoara), Sibiu, Sigišuarą (Sighişoara), Bukareštą (București), Brašovą (Brașov). Kiekvienas iš jų išsiskiria vis kitokiu gamtovaizdžiu, architektūra ir net ten vyraujančia atmosfera. Kliužas, Iašas ir Timišuaras primena šiuolaikinius didmiesčius su daugybe visur skubančių žmonių, bet kartu žavėjo ir puikiai išsilaikiusia senąja architektūra. Sigišuarą praminėme "Mažuoju Paryžiumi", dėl daugybės gotikinio stiliaus pastatų, kažkokio nepaprasto jaukumo bei linksmų spalvingų namelių. Sibiu – tikras rojus viduramžių mylėtojams, kiekvienas žingsnis ten meną šį laikotarpį ir ne veltui didžiausi viduramžių festivaliai kasmet rengiami šiame mieste. Brašovas ir Piatra Neamt tai lyg kurortiniai miesteliai užburiantys savo gamtovaizdžiu ir kalnais. Ten lankantis atrodo, jog net oras yra kažkoks kitoks. Bukareštas – šalies sostinė ir didžiausias miestas Rumunijoje, kuriame telpa įvairiausių laikotarpių architektūros ir didžiuliai parkai. Šis miestas taip pat žymus ir tuo, jog jame yra antras pagal dydį pastatas pasaulyje – Parlamento rūmai (pirmasis – Pentagonas, JAV). Per ekskursiją, trukusią 2 valandas, po šiuos rūmus sugebėjome pamatyti tik 3% viso pastato.

Per beveik 2 savaites trukusią kelionę traukiniuose iš viso praleidome 43 valandas ir nukeliavome daugiau nei 2300 kilometrų. Ir nors ilgiausia kelionė traukiniu truko daugiau nei 14 valandų, šis laikas niekada neprailgdavo, nuotaiką visada praskaidrindavo kartu važiuojantys keleiviai, kurie nors ir sunkiai arba visai nekalbėdami angliškai, stengdavosi papasakoti apie savo šalį ar bent jau pasidomėdavo iš kur mes ir ką veikiame Rumunijoje. Be to peizažas pro traukinio langą ne kartą privertė išsižioti.

Kelionės traukiniais Rumunijoje nėra pigus malonumas, nebent esi studentas, bet nuolaidas gali gauti tik Rumunijoje besimokantys. Tačiau su vienos vietinės merginos pagalba išsiaiškinome, jog turistams egzistuoja specialus pasiūlymas, jei kelionės meršrutas ne mažesnis kaip 500 kilometrų, siūloma nuolaida, kuri beveik perpus sumažina išlaidas kelionei. Sistema labai paprasta ant specialaus blanko agentūros darbuotoja surašo visus miestus ir eilės tvarką iš kur į kur vyksti. Galioja viena taisyklė kiekviename mieste reikia praleisti ne mažiau 24 valandų ir ne daugiau 5 dienų. Kiekvieną kartą išsilaipinęs kitame mieste pirmiausia turi nueiti prie bilietų kasos ir gauti antspaudą, jog atvykai į miestą. Gal ir skamba kiek sudėtingai ir senamadiškai, bet realybėje viskas veikia labai paprastai. Vėliau tą lapą su maršrutu ir anspaudais reikia parodyti bilietų kontrolieriui traukinyje ir viskas. Paskutinės kelionės metu visą musų maršrutą pamačiusi kontrolierė labai nustebo, apsidžiaugė (turistai Rumunijoje dar nėra labai dažni) ir pasiūlė pereiti į pirmąją traukinio klasę. Vėliau kiekvieną kartą praeidama plačiai šypsojosi ir vis klausė ar nereikia kokios pagalbos.

Išskirtiniai rumunų bruožai

Žmonės Rumunijoje labai paslaugūs ir šilti, net ir nemokėdami kalbos stengiasi bendrauti ir suteikti norimą informaciją. Labiausiai nustebinęs įvykis – vaisių turguje dirbančių moterų noras bendrauti, kiekvieną kartą mums atėjus, jos bandydavo sužinoti kaip mums sekasi, ar Rumunija palieką gerą įspūdi. Tačiau problema buvo tai, jog nei viena iš jų nemokėjo kalbėti angliškai, todėl reikėjo vietinio žmogaus, kuris padėtų mums susikalbėti arba turėdavome pasitelkti kūno kalbą, bet stažuotės laikui einant į pabaigą, šios moterys ėmė mokytis anglų kalbos! Kiekvieną kartą mums atėjus jos budavo pasiruošusios kelias frazes ir klausimus mums anglų kalbą, kuriuos joms išversdavo jų vaikai.

Dar vienas rumunams būdingas bruožas – ekstremalus automobilių vairavimas. Kelio ženklai ir galiojančios kelių eismo taisyklės čia mažai kam rūpi. Kelyje taisykles sau susikuria kiekvienas rumunas. O frazė “automobilio posūkio signalai yra tik nereikalingi atributai, kuriuos automobilius gaminančios kompanijos sugalvojo tik tam, kad galėtų gauti daugiau pelno” geriausiai apibūdina vairavimo Rumunijoje ypatumus. Labiausiai stebinantis faktas yra tai, jog per daugiau nei 6 savaites praleistas šioje šalyje, neteko matyti nei vienos avarijos.

Sveiki:)

 Visos kelionės turi slaptų vietų, apie kurias keliautojas nenutuokia. /Martin Buber/

Taigi, šiame blog'e norime pasidalinti, pažinti, paragauti ir paliesti ( žinoma, kviesdami Jus tai daryti kartu) gabalėlio pasaulio, apie kurį girdime įvairiausių naujienų, tačiau nežinome kuo iš tikrųjų gyvena tų kraštų žmonės, ką ypatingo kiekviena iš šalių slepia nuo paprasto turisto akies ir visgi kodėl pasaulyje kiekvienas žemės lopynėlis yra toks unikalus.
Čia rasite kelionių įspūdžius, patarimus, netikėtus faktus ir pasakojimus žmonių iš viso pasaulio. Kviečiame Jus prisidėti - dalintis savo kelionių įspūdžiais, klausti mūsų pasakojimų autorių ir komentuoti!